Passages & Messages

Spąstai, į kuriuos pateko vienas Camus personažas,
kelis metus desperatiškai šlifuojantis pirmą sumanyto romano
eilutę apie “elegantišką amazonę, gražų gegužės rytmetį jojančią
Bulonės miško alėjom”, yra kiekvieno rašančio žmogaus košmaras.
Jam įveikti yra veiksmingų būdų:

Automatinis rašymas: Andre Bretono ir kitų siurrealistų
būdas išsilaisvinti iš sąmonės kontrolės, užrašant atsitiktinius
įspūdžius, vaizdinius, žodžius, frazių fragmentus. Automatinio
rašymo palydovai – laisvas asociacijų žaismas ir mistinės įžvalgos,
balansavimas ant ribos tarp sapno ir budrumo. Prieš praktikuojant
šį būdą, patariama apsižiūrėti, ar aplinkui nėra psichoanalitikų.

Cut-up technika: “Nuogų pusryčių” autorius ir vienas iš bitnikų gurų,
William Burroughs, užrašydavo savo kelionių įvykius į sąsiuvinį,
suskirstydamas juos į tris grupes:
- kas vyksta aplinkui, nugirsti dialogai;
- asmeniniai įspūdžiai, idėjos, prisiminimai;
- citatos iš tuo momentu skaitomų knygų.
Skirtingai nuo šį metodą išradusių dadaistų, surinkęs medžiagą,
Burroughs kruopščiai ją redagavo, nemažai laiko skirdamas fragmentų suderinimui.

Jau minėtas gonzo-stilius – Hunter Thompsono
išrastas būdas atsikratyti įkyrių redaktorių: kurį laiką fiksuojant
asmeniškas sodrias pastabas apie momentines situacijas (kai nebuvo
laptopų, tekdavo nešiotis spausdinimo mašinėlę), vėliau pateiki jas,
neapdorotas, straipsnio pavidalu. Šiandien beveik kiekvienas
blogeris, pats to nežinodamas, praktikuoja kažką panašaus.

Rafinuotas lavonas: kas mokykloje bandė tokį žaidimą,
kurio metu dalyviai paeiliui užrašinėjo atsakymus į klausimus
“kas”, “su kuo”, “kada”, “kur”, “ką darė”, nematydami kitų dalyvių
atsakymų – atragavo siurrealizmo. Tiesa, siurrealistų klausimynas
šiek-tiek skyrėsi nuo jo vėlesnių versijų. Žaidimo pavadinimas
kyla iš frazės “Rafinuotas lavonas gers jauną vyną” – kuri
kadaise susiklostė šio žaidimo metu. Žinia, kad kartą
užsižaidę, Luis Bunuel ir Salvador Dali taip ir parašė
“Andalūzijos šuns” scenarijų.

Sapnuoti: Mokslas juda, mokslininkams miegant,
o Mendelejevo lentelės dar niekas nepaneigė. Įprastas
daiktas ir literatams: prie lovos laikyti lapą su tušinuku,
kad tik susapnavus būsimo teksto fragmentą, jį iš karto fiksuoti.

Stochastika – būdas netyčia šedevrams sukurti. Paprasčiau nebūna:
dažai, tušas, rašalai, ištėkšti į sieną, drobulę, natų penklinę, popierių,
virsta muzikiniu, literatūriniu ir kitokiu kūriniu: atsitiktinės dėmės
turi potencialą virsti prasminga ir suprantama konfigūracija.
Padėkos už šios technikos išradimą – vėl dadaistams.

Bendrai, kūrybinės krizės akivaizdoje raminančiai veikia
tikimybės teorija: ilgą laiką chaotiškai barškinant klaviatūra,
tikėtina, kad galiausiai pasirodys prasminga raidžių ir žodžių
kombinacija, o gal ir visas puslapis genialaus teksto. Kljesrujjfnlejrwo ikwia.

Sąrašas nepilnas, ir gali būti plečiamas.

Hunter S. Thompson daugeliui pažįstamas
kaip filmo “Fear and Loathing in Las Vegas” personažas
ir lietuvių kalba pasirodžiusio “Romo dienoraščio” autorius.

Hunter S. Thompson. Self-portrait. 1961

Naujas stilius: Kai Thompsoną užklupdavo eilinis deadline, jis,
nesikankindamas, išsiusdavo redaktoriams juodraščius iš savo užrašų knygelės.
Redaktoriai šiuos tekstus vadino gonzo (nuo žodžio gonzagas, absurdas), bet straipsnius skelbdavo.

Gonzo-arsenalą sudaro: auto-biografiškumas (žurnalistas virsta aktyviu savo pasakojimo personažu); neapdoroti dialogai; fiktyvių personažų ir situacijų panaudojimas; sarkastiškas tonas – visa tai, kas sprogdina žiniasklaidos pretenzijas į objektyvumą.

Panašaus kurso laikosi ir gonzo-fotografija,
kurios atstovai pažeidžia tradicinį fotografo nematomumą,
patys įsibraudami į daromus kadrus – griaudami fotografo bešališkumo iliuziją.

Knygos. Epizodas: 1971 metais “Rolling Stone” paskelbė
novelės “Fear and Loathing in Las Vegas” fragmentus. Šis tekstas
konservatyviuose Amerikos visuomenės sluoksniuose buvo įvertintas
itin nepalankiai, o jo skaitymas virsdavo atleidimų iš darbo priežastimi:
skaityti Thompsoną reiškė prisipažinti neabejingumu psichotropinėms medžiagoms.

Hunter S. Thompson. Self-portrait. 196o

Įvykiai: naujo (aštunto) dešimtmečio pradžia buvo ragas.
Mirė Jimi Hendrix, Janis Joplin, Jimi Morrison (kas dainuos Woodstocke?),
nuteistas mirčiai įtartinas personažas Satan Manson, ir ši žinia visus sukrečia.
Bręsta įspūdis, kad “anksčiau buvo geriau”:

Amerika nuo 1965 iki 1971 nuotraukose

Kinas: surasti žmogų, kuris nebūtų matęs
“Fear and Loathing in Las Vegas” (1998), sunku,
bet ar esat matę ankstesnį “Where the Buffalo Roam” (198o)?
Thompson buvo jo konsultantas, tačiau palaimino ir vėlesnį filmą.
Bill Murray & Peter Boyle vs. Johnny Depp & Benicio Del Toro.

Dokumentika: Thompsoną vaidinę aktoriai
gerai padirbėjo - jų prototipas lengvai atpažįstamas:

kartais youtube galima sužvėjoti ištraukas iš dokumentinio filmo,
padaryto prieš Thomspono mirtį (būdamas 67 metų, jis nusišovė):
gonzo dalai lama apsilankė “Rolling Stone” redakcijoje; prigriebęs raudoną gesintuvą, laistė vieną iš redaktorių putomis ir juokėsi.

dar pora Hunterio nuotraukų: Read the rest of this entry »

Dar prieš porą metų tinklo radinius ramiai sudėdavai į bookmarkus.
Dabar, plevėsuojant autorinių teisių vėliavai, tinklas tuštėja,
taip kad vertingus trupinius tenka slėpti kietajame diske,
tikintis, kad blogas sapnas baigsis: juk ne pagal
prekystalio pavidalą tinklas buvo kuriamas.